KRIKŠTAS
Kristus pasiuntė savo mokinius: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19-20).
Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, vartai į gyvenimą Dvasioje ir durys į kitus sakramentus. Krikšto pavadinimas kilęs iš esminės jo apeigos – krikštyti (graikiškai baptizein) reiškia „panardinti“, „panirti“. „Panardinimas į vandenį“ simbolizuoja krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios jis prisikelia draugia su Kristumi kaip naujas kūrinys.
Šis sakramentas dar vadinamas Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, nes jis ženklina ir įvykdo tą gimimą iš vandens Ir Dvasios, be kurio niekas „neįeis į Dievo karalystę“, kaip skelbia Kristus.
Šv. Grigalius Nazianzietis taip sako: „Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų (...). Mes jį vadiname dovana, malone, (...) patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia Dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša; malone, nes jį gauna ir kaltieji; Krikštu, nes nuodėmė palaidojama vandenyje; patepimu, nes Krikštas šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji), apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa; drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą; maudykle, nes nuplauna; antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo ženklas“.
Krikšto vaisiai, arba Krikšto malonė, yra labai gausūs: gimtosios nuodėmės (pirmųjų tėvų neklusnumo Dievui) ir visų asmeninių nuodėmių atleidimas, gimimas naujam gyvenimui, žmogui tampant Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove. Kartu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, Kristaus kūną, ir tampa Kristaus kunigystės dalininku.
Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinę žymę, antspaudą (charakterį), kuris pašventina pakrikštytąjį. Dėl šio antspaudo Krikštas negali būti kartojamas.
Krikštija vyskupas, kunigai ir diakonai. Bažnyčia mano, kad Krikštas yra būtinas išgelbėjimui, o Dievas trokšta išgelbėti visus žmones, tad, reikalui esant, krikštyti gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas, jei tik jis nori atlikti tai, ką krikštydama atlieka Bažnyčia, ir ištaria trejybinę formulę. Kiekvienas krikščionis turėtų mokti pakrikštyti.
Tėvų, pasiryžusių vaikus auklėti krikščioniškai, kūdikiai krikštijami pirmosiomis savaitėmis po gimimo. Su savo kunigu dėl jų Krikšto tariamasi iš anksto, kad tiek tėvai, tiek krikštatėviai galėtų deramai jam pasirengti.
Pagal seniausią Bažnyčios paprotį, tiek suaugęs (kad paliudytų jo tikėjimą), tiek kūdikis (kad drauge su tėvais išpažintų Bažnyčios tikėjimą, kuriame jis krikštijamas) turi krikštatėvius, pasirenkamus iš krikščionių. Suaugusiojo krikštatėviai turi būti įsipareigoję rūpintis, kad krikštavaikis ir vėliau būtų tikintis ir krikščioniškai gyventų. Krikštijant kūdikius krikštatėviai atstovauja tiek dvasinei krikštijamojo šeimai, tiek ir Motinai Bažnyčiai, o paskui padeda tėvams, kad vaikas gerai pažintų tikėjimą ir pagal jį gyventų. Krikštatėviai turi įsipareigoti tinkamai atlikti savo pareigas; jie turi būti pakankamai subrendę šioms pareigoms ir turėti nors 16 metų; būti įkrikščioninti – priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, patys krikščioniškai gyventi ir padėti krikštavaikiui to siekti. Krikštatėvis gali būti vienas – arba Krikšto tėvas, arba Krikšto motina, arba abu. Jie turi būti katalikai, kad Bažnyčios teisė jiems nedraustų atlikti šią pareigą. Krikščionis, bet ne katalikas, tėvų pageidavimu gali būti kartu su kataliku, tačiau tik kaip Krikšto liudytojas.
Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos. Dėmesingai jose dalyvaudami galime pajusti, kokius lobius šis sakramentas ženklina ir perduoda kiekvienam žmogui.
Kūdikių Krikštas
Krikštas paprastai švenčiamas sekmadienį (arba jo išvakarėse), nes tą dieną Bažnyčia švenčia Velykų slėpinį. Visi tą dieną kūdikiai krikštijami drauge.
Per krikštą aktyviai dalyvauja ne tik tėvai, krikštatėviai, bet ir visi tikintieji, ypač giminės, draugai, kaimynai.
Kūdikius krikštui atneša tėvai arba krikštatėviai. Tradiciškai berniukus laiko Krikšto tėvai, o mergaites – Krikšto motinos. Kūdikio galva ant dešinės laikančiojo rankos, antrasis stovi kairėje. Abu tėvai atsistoja dešinėje.
Uždegus Velykų žvakę – paschalą, krikštytojas ateina prie netoli durų ar kitur bažnyčioje susirinkusių tėvų bei krikštatėvių su kūdikiais. Gali būti giedama psalmė arba giesmė.
Priėjęs prie susirinkusiųjų krikštytojas pasveikina juos, ypač tėvus, besidžiaugiančius kūdikiais, kurių sulaukė kaip visokios gyvybės davėjo Dievo dovanos, o dabar nori juos padaryti dieviškojo gyvenimo dalyviais.
Plg. Kario maldos vadovas. Vilnius: Lietuvos Kariuomenės ordinariatas, 2003.
Šis sakramentas dar vadinamas Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, nes jis ženklina ir įvykdo tą gimimą iš vandens Ir Dvasios, be kurio niekas „neįeis į Dievo karalystę“, kaip skelbia Kristus.
Šv. Grigalius Nazianzietis taip sako: „Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų (...). Mes jį vadiname dovana, malone, (...) patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia Dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša; malone, nes jį gauna ir kaltieji; Krikštu, nes nuodėmė palaidojama vandenyje; patepimu, nes Krikštas šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji), apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa; drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą; maudykle, nes nuplauna; antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo ženklas“.
Krikšto vaisiai, arba Krikšto malonė, yra labai gausūs: gimtosios nuodėmės (pirmųjų tėvų neklusnumo Dievui) ir visų asmeninių nuodėmių atleidimas, gimimas naujam gyvenimui, žmogui tampant Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove. Kartu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, Kristaus kūną, ir tampa Kristaus kunigystės dalininku.
Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinę žymę, antspaudą (charakterį), kuris pašventina pakrikštytąjį. Dėl šio antspaudo Krikštas negali būti kartojamas.
Krikštija vyskupas, kunigai ir diakonai. Bažnyčia mano, kad Krikštas yra būtinas išgelbėjimui, o Dievas trokšta išgelbėti visus žmones, tad, reikalui esant, krikštyti gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas, jei tik jis nori atlikti tai, ką krikštydama atlieka Bažnyčia, ir ištaria trejybinę formulę. Kiekvienas krikščionis turėtų mokti pakrikštyti.
Tėvų, pasiryžusių vaikus auklėti krikščioniškai, kūdikiai krikštijami pirmosiomis savaitėmis po gimimo. Su savo kunigu dėl jų Krikšto tariamasi iš anksto, kad tiek tėvai, tiek krikštatėviai galėtų deramai jam pasirengti.
Pagal seniausią Bažnyčios paprotį, tiek suaugęs (kad paliudytų jo tikėjimą), tiek kūdikis (kad drauge su tėvais išpažintų Bažnyčios tikėjimą, kuriame jis krikštijamas) turi krikštatėvius, pasirenkamus iš krikščionių. Suaugusiojo krikštatėviai turi būti įsipareigoję rūpintis, kad krikštavaikis ir vėliau būtų tikintis ir krikščioniškai gyventų. Krikštijant kūdikius krikštatėviai atstovauja tiek dvasinei krikštijamojo šeimai, tiek ir Motinai Bažnyčiai, o paskui padeda tėvams, kad vaikas gerai pažintų tikėjimą ir pagal jį gyventų. Krikštatėviai turi įsipareigoti tinkamai atlikti savo pareigas; jie turi būti pakankamai subrendę šioms pareigoms ir turėti nors 16 metų; būti įkrikščioninti – priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, patys krikščioniškai gyventi ir padėti krikštavaikiui to siekti. Krikštatėvis gali būti vienas – arba Krikšto tėvas, arba Krikšto motina, arba abu. Jie turi būti katalikai, kad Bažnyčios teisė jiems nedraustų atlikti šią pareigą. Krikščionis, bet ne katalikas, tėvų pageidavimu gali būti kartu su kataliku, tačiau tik kaip Krikšto liudytojas.
Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos. Dėmesingai jose dalyvaudami galime pajusti, kokius lobius šis sakramentas ženklina ir perduoda kiekvienam žmogui.
Kūdikių Krikštas
Krikštas paprastai švenčiamas sekmadienį (arba jo išvakarėse), nes tą dieną Bažnyčia švenčia Velykų slėpinį. Visi tą dieną kūdikiai krikštijami drauge.
Per krikštą aktyviai dalyvauja ne tik tėvai, krikštatėviai, bet ir visi tikintieji, ypač giminės, draugai, kaimynai.
Kūdikius krikštui atneša tėvai arba krikštatėviai. Tradiciškai berniukus laiko Krikšto tėvai, o mergaites – Krikšto motinos. Kūdikio galva ant dešinės laikančiojo rankos, antrasis stovi kairėje. Abu tėvai atsistoja dešinėje.
Uždegus Velykų žvakę – paschalą, krikštytojas ateina prie netoli durų ar kitur bažnyčioje susirinkusių tėvų bei krikštatėvių su kūdikiais. Gali būti giedama psalmė arba giesmė.
Priėjęs prie susirinkusiųjų krikštytojas pasveikina juos, ypač tėvus, besidžiaugiančius kūdikiais, kurių sulaukė kaip visokios gyvybės davėjo Dievo dovanos, o dabar nori juos padaryti dieviškojo gyvenimo dalyviais.
Plg. Kario maldos vadovas. Vilnius: Lietuvos Kariuomenės ordinariatas, 2003.