Žmonijos pašaukimas yra padaryti matomą Dievo paveikslą ir pačiai būti pakeistai pagal Vienatinio Dievo Sūnaus paveikslą. Šis pašaukimas yra asmeninis, kadangi kiekvienas žmogus yra pašauktas į dieviškąją laimę; bet į ją taip pat yra pašaukta visa žmonių bendruomenė.

Žmogui reikia visuomeninio gyvenimo. Jam jis yra ne kažkoks priedas, bet jo prigimties poreikis. Bendraudami tarpusavyje, tarnaudami vieni kitiems ir rasdami bendrą kalbą su savo broliais bei seserimis, žmonės vysto savo sugebėjimus ir taip atitinka savo pašaukimą.

Kai kurios bendruomenės, kaip šeima ir valstybė, yra labai artimos žmogaus prigimčiai. Jos yra jam būtinos. Padedant kuo didesniam žmonių skaičiui dalyvauti visuomeniniame gyvenime, reikia skatinti įvairių organizacijų ir renkamų institucijų steigimą, keliant joms „ekonominius, kultūrinius, socialinius, sportinius, pramoginius, profesinius, politinius uždavinius visos šalies ir tarptautiniu mastu“. Toks „visuomenėjimas“ yra pagrįstas ir natūraliu žmonių polinkiu burtis draugėn, siekiant tikslų, kurie viršija atskiro asmens pajėgumą. Tai leidžia išsiskleisti asmens sugebėjimams, ypač jo iniciatyvai ir atsakomybei, padeda garantuoti jo teises.
​
Pagal Katalikų bažnyčios katekizmą.