Per Krikštą tapęs nauju žmogumi, krikščionis turi gyventi naują gyvenimą. Deja, šis gyvenimas - "moliniuose induose" (2 Kor 4, 7), kol kas mes tebesame atviri kentėjimams, ligai, mirčiai. Naujasis Dievo vaikų gyvenimas dėl nuodėmės gali nusilpti ar net būti prarastas.
Atsivertimas yra Evangelijos esmė. Jėzus pradėjo savo mokymą žodžiais: "Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija" (Mk 1, 15). Evangelija mums skelbia džiugią naujieną apie Dievo draugystę su žmogumi. Šios bičiulystės besąlygiška nuostata - atleisti ir pasigailėti. Jėzuje Kristuje atsispindi Dievo meilė kiekvienam žmogui, netgi nusidėjusiam. jis yra viso gailestingumo, atleidimo ir susitaikinimo versmė.
Atsiliepdami į Dievo gailestingumą, pakrikštytieji turėtų gyventi kaip tie, kuriems atleista ir kurie patys atleidžia. Per Kristų patirtas gailestingumas įvairiais būdais pasireiškia kasdieniame gyvenime: atleidžiant vieni kitiems, nugalint savanaudiškumą, dalijantis viskuo vieniems su kitais, siekiant teisingumo ir taikos tarp žmonių.
Atgaila ir Sutaikinimu vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: "Atsiverskite ir tikėkite Evangelija". Atsiversti - tai atsigręžti į mūsų Tėvą Dievą, į mūsų brolius ir seseris, to paties Tėvo vaikus, ir į save kaip Tėvo sūnų ar dukterį. Atsiversti - tai pradėti vėl iš naujo eiti Evangelijos keliu, kurį prisiėmėme Krikšto dieną, tapę krikščionimis - Evangelijos liudytojais.
Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas yra mūsų atsivertimo, susitaikinimo ir bendrystės šventė. Dievas, Gailestingumo Tėvas, Bažnyčia - brolių ir seserų bendruomenė - priima ir vėl priglaudžia savo mylimą žmogų, kai šis sugrįžta, gailisi dėl savo praeities ir vėl iš naujo ryžtasi gyventi pagal Evangeliją.
Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas - tai ne tiek nuodėmių ir jų skaičiaus išvardijimas, kiek prisipažinimas Dievui ir sau pačiam: neteisingai gyvenau, atsisakiau gėrio, buvau savanaudiškas.
Nuodėmė pasirodo įvairiausiais pavidalais, kai pajungiame kitą savo užmačioms arba vengiame sutikti jį su meile. Nuodėmė žaloja ir asmens, ir visuomenės gyvenimą. Meilė - jos priešingybė - yra gyvenimas pagal Dievo įsakymus; ji mus pripildo troškimo būti vienybėje su kuriančiu, palaikančiu, atperkančiu Dievu, mūsų Tėvu.
Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu Dievas gailestingai atleidžai Jam padarytus įžeidimus; drauge krikščionis sutaikinamas su Bažnyčia, kurią sužeidė savo nuodėmėmis ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir malda padeda jam atsiversti.
Šis sakramentas vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią sugrįžti į Tėvo, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę, namus.
Jis vadinamas Atgailos sakramentu, nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmeninį ir Bažnyčios kelią atsiversti, gailėtis, atsilyginti.
Jis vadinamas išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas - nuodėmių išpažinimas kunigui; giliąja prasme šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo nusidėjeliui "išpažinimas", pripažinimas ir pašlovinimas.
Jis vadinamas atleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas atgailaujančiajam suteikia "atleidimą ir ramybę".
Jis vadinamas Sutaikinimo sakramentu, nes nusidėjeliui dovanoja sutaikinančią Dievo meilę. Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas yra pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą: "Eik pirmiau susitaikinti su broliu" (Mt 5, 24).
Su Atgailos ir Sutaikinimo sakramento vaisiais artimai susijęs mokymas apie atlaidus ir jų praktika Bažnyčioje.
Kas yra atlaidai?
Kartu su popiežiumi Pauliumi VI Bažnyčia sako: "Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje. Jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama atpirkimo vaisių dalytoja, turi galios skirstyti ir teikti atsilyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno" (Indulgentiarum doctrina, 1). "Laikinosios bausmės" sąvoka apima laikinus padarinius pačiam žmogui ar aplinkiniam pasauliui. Priimant Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą, atleidžiamos tik nuodėmės, bet bausmės už jas galutinai neatšaukiamos. Maldos, kuriomis Bažnyčia nuo pirmųjų amžių palydėdavo atgailautojus, nuo viduramžių tapo atlaidų praktikos pagrindu. Atlaidai būna daliniai arba visuotiniai, priklausomai nuo to, ar nuo laikinosios bausmės už nuodėmes atleidžiama iš dalies, ar visiškai. Atlaidus Bažnyčia teikia šiame pasaulyje tik juos laiminčiojo naudai, jų negalima skirti už kitus gyvuosius žmones. Tačiau atlaidai gali būti pritaikomi mirusiems užtarimo būdu.
Kaip laimimi atlaidai?
Gerai atlikęs sakramentinę išpažintį tikintysis dalyvauja Eucharistijoje. Tiek išpažintis, tiek dalyvavimas Eucharistijoje kaip atlaidų kulminacija turi liudyti bendrystę su Bažnyčia. Ši bendrystė išreiškiama malda popiežiaus intensija ("Tėve mūsų", "Sveikia, Marija" ir "Garbė Dievui" arba kita savita malda, pvz., už popiežių), taip pat artimo meilės ir atgailos aktais, pvz.: susilaikymu nuo rūkymo, svaigalų atsisakymu, pasninku arba santūra, Šventojo Rašto skaitymu, Kryžiaus kelio apmąstymu ar Mergelės Marijos rožiniu, dalyvavimu piligriminėje kelionėje, tam tikros sumos paaukojimu vargšams, svaria parama religinio ar socialinio pobūdžio darbams (ypač apleistų vaikų, vargstančio jaunimo, skurstančių senelių, užsieniečių, įvairiuose kraštuose ieškančių geresnių gyvenimo sąlygų, labui), savo laisvalaikio paskyrimu bendruomenės tarnybai ir kitomis asmeninės aukos formomis. Visi šie veiksmai turi išreikšti tikrą širdies atsivertimą, troškimą pakeisti gyvenimą.
Plg. Kario maldos vadovas. Vilnius: Lietuvos Kariuomenės ordinariatas, 2003.
Atsivertimas yra Evangelijos esmė. Jėzus pradėjo savo mokymą žodžiais: "Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija" (Mk 1, 15). Evangelija mums skelbia džiugią naujieną apie Dievo draugystę su žmogumi. Šios bičiulystės besąlygiška nuostata - atleisti ir pasigailėti. Jėzuje Kristuje atsispindi Dievo meilė kiekvienam žmogui, netgi nusidėjusiam. jis yra viso gailestingumo, atleidimo ir susitaikinimo versmė.
Atsiliepdami į Dievo gailestingumą, pakrikštytieji turėtų gyventi kaip tie, kuriems atleista ir kurie patys atleidžia. Per Kristų patirtas gailestingumas įvairiais būdais pasireiškia kasdieniame gyvenime: atleidžiant vieni kitiems, nugalint savanaudiškumą, dalijantis viskuo vieniems su kitais, siekiant teisingumo ir taikos tarp žmonių.
Atgaila ir Sutaikinimu vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: "Atsiverskite ir tikėkite Evangelija". Atsiversti - tai atsigręžti į mūsų Tėvą Dievą, į mūsų brolius ir seseris, to paties Tėvo vaikus, ir į save kaip Tėvo sūnų ar dukterį. Atsiversti - tai pradėti vėl iš naujo eiti Evangelijos keliu, kurį prisiėmėme Krikšto dieną, tapę krikščionimis - Evangelijos liudytojais.
Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas yra mūsų atsivertimo, susitaikinimo ir bendrystės šventė. Dievas, Gailestingumo Tėvas, Bažnyčia - brolių ir seserų bendruomenė - priima ir vėl priglaudžia savo mylimą žmogų, kai šis sugrįžta, gailisi dėl savo praeities ir vėl iš naujo ryžtasi gyventi pagal Evangeliją.
Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas - tai ne tiek nuodėmių ir jų skaičiaus išvardijimas, kiek prisipažinimas Dievui ir sau pačiam: neteisingai gyvenau, atsisakiau gėrio, buvau savanaudiškas.
Nuodėmė pasirodo įvairiausiais pavidalais, kai pajungiame kitą savo užmačioms arba vengiame sutikti jį su meile. Nuodėmė žaloja ir asmens, ir visuomenės gyvenimą. Meilė - jos priešingybė - yra gyvenimas pagal Dievo įsakymus; ji mus pripildo troškimo būti vienybėje su kuriančiu, palaikančiu, atperkančiu Dievu, mūsų Tėvu.
Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu Dievas gailestingai atleidžai Jam padarytus įžeidimus; drauge krikščionis sutaikinamas su Bažnyčia, kurią sužeidė savo nuodėmėmis ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir malda padeda jam atsiversti.
Šis sakramentas vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią sugrįžti į Tėvo, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę, namus.
Jis vadinamas Atgailos sakramentu, nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmeninį ir Bažnyčios kelią atsiversti, gailėtis, atsilyginti.
Jis vadinamas išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas - nuodėmių išpažinimas kunigui; giliąja prasme šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo nusidėjeliui "išpažinimas", pripažinimas ir pašlovinimas.
Jis vadinamas atleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas atgailaujančiajam suteikia "atleidimą ir ramybę".
Jis vadinamas Sutaikinimo sakramentu, nes nusidėjeliui dovanoja sutaikinančią Dievo meilę. Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas yra pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą: "Eik pirmiau susitaikinti su broliu" (Mt 5, 24).
Su Atgailos ir Sutaikinimo sakramento vaisiais artimai susijęs mokymas apie atlaidus ir jų praktika Bažnyčioje.
Kas yra atlaidai?
Kartu su popiežiumi Pauliumi VI Bažnyčia sako: "Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje. Jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama atpirkimo vaisių dalytoja, turi galios skirstyti ir teikti atsilyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno" (Indulgentiarum doctrina, 1). "Laikinosios bausmės" sąvoka apima laikinus padarinius pačiam žmogui ar aplinkiniam pasauliui. Priimant Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą, atleidžiamos tik nuodėmės, bet bausmės už jas galutinai neatšaukiamos. Maldos, kuriomis Bažnyčia nuo pirmųjų amžių palydėdavo atgailautojus, nuo viduramžių tapo atlaidų praktikos pagrindu. Atlaidai būna daliniai arba visuotiniai, priklausomai nuo to, ar nuo laikinosios bausmės už nuodėmes atleidžiama iš dalies, ar visiškai. Atlaidus Bažnyčia teikia šiame pasaulyje tik juos laiminčiojo naudai, jų negalima skirti už kitus gyvuosius žmones. Tačiau atlaidai gali būti pritaikomi mirusiems užtarimo būdu.
Kaip laimimi atlaidai?
Gerai atlikęs sakramentinę išpažintį tikintysis dalyvauja Eucharistijoje. Tiek išpažintis, tiek dalyvavimas Eucharistijoje kaip atlaidų kulminacija turi liudyti bendrystę su Bažnyčia. Ši bendrystė išreiškiama malda popiežiaus intensija ("Tėve mūsų", "Sveikia, Marija" ir "Garbė Dievui" arba kita savita malda, pvz., už popiežių), taip pat artimo meilės ir atgailos aktais, pvz.: susilaikymu nuo rūkymo, svaigalų atsisakymu, pasninku arba santūra, Šventojo Rašto skaitymu, Kryžiaus kelio apmąstymu ar Mergelės Marijos rožiniu, dalyvavimu piligriminėje kelionėje, tam tikros sumos paaukojimu vargšams, svaria parama religinio ar socialinio pobūdžio darbams (ypač apleistų vaikų, vargstančio jaunimo, skurstančių senelių, užsieniečių, įvairiuose kraštuose ieškančių geresnių gyvenimo sąlygų, labui), savo laisvalaikio paskyrimu bendruomenės tarnybai ir kitomis asmeninės aukos formomis. Visi šie veiksmai turi išreikšti tikrą širdies atsivertimą, troškimą pakeisti gyvenimą.
Plg. Kario maldos vadovas. Vilnius: Lietuvos Kariuomenės ordinariatas, 2003.
